Paskelbta Pakomentuoti

Andrius Navickas. Apie tirpstantį pesimizmą ir bręstančią Respubliką

Naivi iniciatyva?

Kai pirmą kartą išgirdau apie projektą Kuriame Respubliką, reagavau skeptiškai. Sutinku, kad pavadinimas gražus ir tikslai kilnūs, tačiau Lietuvoje jau porą dešimtmečių kalbama apie pilietiškumo svarbą, ir neretai susidaro įspūdis, jog, kaip kažkada sovietinė liaudis buvo raginama kurti komunistinę utopiją, taip dabar pokomunistiniai kraštai skelbia pilietinės visuomenės kūrimo vajų. Pats toks vajus savaime nėra blogas, tačiau bėda ta, kaip atskleidžia pilietinės galios indeksai, gausios kalbos apie pilietiškumą paprastai neišspaudžia nė lašelio tikro pilietinio veikimo lietaus.

Paradoksalu, bet, jei ne šis skepticizmas, veikiausiai nebūčiau sutikęs įsigilinti į projektą ir pats apsilankyti moksleivių regioniniuose susitikimuose ir po gerą pusdienį padirbėti kartu su projekte dalyvaujančiais jaunais žmonėmis. Esu apsikrovęs įvairiausiais darbais, bet norėjosi suprasti, kodėl žmonės, kuriuos gerbiu ir vertinu jų išmintį, ėmėsi tokios, kaip man atrodė, naivios iniciatyvos, pasiūlė dar vieną „pilietinį žaidimą“.

Teko dalyvauti renginiuose Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Vilkaviškyje, Kauno rajone. Pats nustebau, kai supratau, jog gailiuosi, kad neteko apsilankyti ir kituose susitikimuose, nes įsitikinau, kad per tas dienas, kurias praleidau klausydamasis, kalbėdamasis, diskutuodamas su moksleiviais gavau kur kas daugiau nei sugebėjau jiems duoti.

Važiuoti dviračiu, o ne vien mokytis kelių eismo taisyklių

Nemaža dalis moksleivių bei juos atlydėjusių mokinių, kuriuos sutikau, į projektą jungėsi atsargiai. Tiesa, teko sutikti ir keletą stulbinamos energijos pedagogų ir moksleivių, kurie tiesiog tryško kūrybiškumu. Bendraujant su jais, reikėjo ne tiek juos įkvėpti, kiek net raminti ir siūlyti nebandyti pakeisti Lietuvos vienu kirčiu, bet pradėti nedideliais žingsneliais. Žvelgiant į šiuos entuziastus iš provincijos mokyklų, dar kartą turėjau pripažinti, jog didmiesčių jaunimui įvairių laisvalaikio praleidimo galimybių gausa net daro „meškos paslaugą“ ir stingdo. Tiesa, vėlgi derėtų vengti apibendrinimų, nes ne vienas, pavyzdžiui, Kauno moksleivis atskleidžia ne tik didžiulį potencialą, bet ir nuoširdų norą veikti bendram labui.

Tačiau grįžkime prie tų, kurie, kaip ir aš, į projektą žvelgė atsargiai. Ne vienas moksleivis prisipažino, kad dalyvauti projekte pastūmėjo mokytoja, projekto pradžioje teko stebėti ir tokią situaciją, kai mokytojai entuziastingai vadovauja, o moksleiviai tik klusniai vykdo direktyvas.

Tokia situacija tik patvirtino prieš projekto „Kuriame Respubliką“ pradžią atlikto kokybinio tyrimo apie pilietinio ugdymo problemas mokyklose išvadas. Pasak šio tyrimo, pilietinis ugdymas vertinamas kaip vienas iš mažiausiai reikalingų dalykų mokykloje. Ne tik moksleiviai, bet ir pedagogai prisipažįsta, jog skiria jam mažiau dėmesio nei kitoms pamokoms. Pagrindinė priežastis – pilietinio ugdymo pamokos nuobodžios, pateikiama informacija greit užsimiršta kaip nereikšminga.

Kiek suprantu, nemaža dalis projekto dalyvių taip pat baiminosi, kad projektas nevirstų dar vienu pilietinių deklaracijų lietumi. Tačiau smagu pripažinti, mes, skeptikai, neįvertinome projekto sumanytojų. Jau pirmojo susitikimo su moksleiviais pradžioje, kuriame buvo aptariama projekto eiga, pradėti svarstymai apie tai, kas konkrečiai bus daroma, buvo išsakyta svarbiausia žinia: „Galima daug klausytis apie tai, kokia gera susisiekimo priemonė yra dviratis, kantriai mokytis kelių eismo taisyklių, tačiau vienintelis būdas iš tiesų išmokti važiuoti dviračiu ir tai pamėgti – tai sėsti ant dviračio ir bandyti.“

Nors projekto „Kuriame Respubliką“ susitikimuose buvo nemažai kalbama apie respublikoniškas vertybes, bendrojo gėrio, bendrystės, pilietinių dorybių svarba, tačiau visa tai buvo sumanyta ne kaip tikro pilietinio veikimo pakaitalas, bet kaip išmintingas postūmis.

Beje, kai tenka skaityti projekto „Kuriame Respubliką“ projekto kritikų pasisakymus, jog esą šis projektas gali tam tikru būdu silpninti tautinę moksleivių tapatybę, jog jo sumanytojai supriešina tautiškumą ir pilietiškumą, net nežinau – ar juoktis, ar pykti. Pirmiausia akivaizdu, kad tokie kritikai niekada patys nebuvo nė viename projekto renginyje, nepasidomėjo, kaip ir ką veikia moksleiviai, dalyvaujantys projekte. Kita vertus, jei manoma, kad priminimas moksleiviams, jog laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, kad bendruomeniškumas nėra kliūtis puoselėti žmogaus teises, jog valstybės gyvenimas – visų mūsų reikalas, kaip nors prieštarauja tautiškai brandaus moksleivio ugdymui, tai panašu, jog daliai „tautiškumo“ entuziastų patiems derėtų sugrįžti į mokinio suolą.

Nuo pat pirmojo projekto susitikimo moksleiviai buvo skatinami ne tik diskutuoti, bet ir veikti, akcentuota, kad svarbu yra ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Išmokti kartu spręsti problemas, sugebėti veikti komandoje, kūrybiškai  sujungti turimus talentus – tai patirtis, kuri neabejotinai bus naudinga kiekvienam jaunam žmogui jo gyvenime. Labai smagu buvo matyti, kaip ir nemaža dalis mokytojų, regis, pirmą kartą į pilietinį ugdymą pažvelgė visai kitaip ir į moksleivius ėmė žiūrėti ne tik kaip į „ganomuosius“, bet kaip bendražygius.

 Žaismingas pilietiškumas

 Tiesa, dėl vieno dalyko buvau teisus nuo pradžių. Projekte „Kuriame Respubliką“ iš teisų yra labai daug žaismės. Tačiau tai, mano įsitikinimu, yra dar viena šio projekto stiprybė.

Kaip rašo žymus šiuolaikinis psichoterapeutas Rollo May, viena iš priežasčių, kodėl šiuolaikiniai žmonės patiria labai daug frustracijos, nuolat  kartojama iliuzija, jog „mes galime viską“. Viena vertus, žmogui kartojama, kad jis gali perkurti savo gyvenimą ir aplinką kaip tinkamas, kita vertus, jo paties kasdienė patirtis rodo visai ką kita – tikri pokyčiai yra sudėtingi. Išpūsta laisvės samprata, pasak R. May, ji veda prie desperacijos ir savigraužos. Tai nereiškia, kad mes nieko negalime. Tačiau labai svarbu suprasti, jog kiekviena ilga kelionė prasideda pirmuoju žingsniu, viskam reikia kantrybės ir pastangų.

Svarbu, jog projekto dalyvaujantys moksleiviai įsisąmonino, kad nėra realu kurti didžiulės pilietinės pertvarkos vizijos, bet reikia pradėti nuo savo aplinkos, nuo to, kas įmanoma, ir tada iš tiesų daug ką galima pakeisti.

Štai Garliavos A. Mitkaus vidurinės mokyklos moksleiviai sutvarkė nelegaliu sąvartynu tapusį parką, Kauno Šv. Pranciškaus mokyklos moksleiviai kartu su Aleksoto bendruomene paprasčiausiai pradžiugino miestiečius originaliais mozaikiniais suoliukais ir privertė ne vieną nusišypsoti, Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazistai paskatino vietos bendruomenę kartu minėti šventes, Pravieniškių Stasio Tijūnaičio pagrindinės mokyklos moksleiviai sugebėjo atkreipti vietinių žmonių dėmesį į beglobių gyvūnų problemą, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokiniai kuria atvirą galeriją, kuri džiugins miestelio gyventojus ir t.t. Daugybė įvairių projektų, pradedant nuo rekomendacijų, kaip kovoti su emigracija, formulavimo, iki žaismingų ekologinių iniciatyvų.

Norite ko nors „rimtesnio“? Tai gal pabandykite patys. Juk daug smagiau ne kritikuoti tamsą, bet uždegti bent po žvakelę, ką ir daro „Kuriame Respubliką“ dalyviai. Na, o tai, kad „mažo projektėlio“ įgyvendinimas kiekvienai dalyvių komandai yra ne sunki pareiga, bet džiaugsmas ir žaismė, mano galva, yra geriausia pamoka ir kitiems pilietiškumo skatinimo projektams. Žmonės turi jausti bendros veiklos malonumą, o ne žvelgti į ją, kaip į pakinktus, kuriuos tenka tempti.

Kas toliau?

Kai projekto pradžioje diskutavau su jo sumanytojais, nelabai tikėjau, kad iš „mažų projektų“ gali išaugti pilietinė iniciatyva, kūrybiškumu ir paveikumu galinti konkuruoti su „Darom“ talkomis. Kita vertus, juk ir „Darom“ kadaise prasidėjo nuo kelių žmonių, kurie aplinkiniams atrodė keistuoliai, užsispyrimo ir kūrybiškumo. Todėl dabar nekantriai laukiu baigiamojo „Kuriame Respubliką“ etapo, kai bus atrinkti trys projektai, kuriuos siūloma pakylėti iki nacionalinio lygmens.

Atrinkti tik tris nugalėtojus bus sunku, nes vertų dėmesio iniciatyvų yra kur kas daugiau. Kita vertus, tikraisiais nugalėtojais, mano įsitikinimu, jau tapo visi „Kuriame Respublika“ projekto dalyviai.

Ar iš pesimisto tapau optimistu? Noriu tikėti, kad šiandien esu realistas. Respublikos kūrimas – labai ilgas procesas, tam reikia daug kantrybės. Tačiau kai žmonės išmoksta veikti solidariai ir patiki, jog kartu daug gali nuveikti, pradeda dygti Respublikos daigai, ir tai teikia vilties. Motina Teresė, įrodžiusi, kiek gali vieno žmogaus pasiaukojimas, kartodavo, jog mes net neįsivaizduojame, kiek gero gali padaryti viena šypsena. Mano įsitikinimu, projektas „Kuriame Respubliką“ – tai pilietiškumo šypsnys, kuris tikrai turi prasmę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *