Politinė respublika: kaip ji gimsta?

Politinė respublika nėra duotybė. Ji neatsiranda iš niekur. Ji neatsiranda ir dėl kieno nors geros valios ar pasirinkimo, kad politinė, demokratinė respublika būtų sukurta. Turi susidėti daug aplinkybių teisingai, kad tokia respublika išvystų dienos šviesą.

Pažiūrėkime į elementariausią pavyzdį: kaip atsiranda standartinė Europos demokratinė respublika? Ji neatsirado natūraliai. Jos nepaskelbė joks monarchas iki tol valdęs savo šalį absoliučios monarchijos pagalba. Demokratinės respublikos buvo pastatytos ant kraujo upių.

JAV demokratija ir jų konstitucija gimė iš jų kruvinos kovos dėl savo nepriklausomybės prieš britų imperiją. Prancūzijos demokratija atsirado tik po Jakobinų revoliucijos, kuri prasidėjo 1789 m. Rusijoje demokratinė revoliucija gimė tik po komunistinės revoliucijos 1917 m., kurią inicijavo Bolševikų vedini miesto dirbantieji ir nepasiturintys ir žemės neturintys valstiečiai. Net ir Lietuvos demokratinė respublika gimė tik po įvairių revoliucinių nacionalinio išsivadavimo įvykių ir komunistinio judėjimo įgyvendintos revoliucijos Lietuvoje.

Šitą sąrašą galėtume tęsti ir tęsti. Bet esminė žinutė, kurią norime perduoti: sukurti respubliką, politinę ir demokratinę valstybę, galima tik įdedant daug pastangų ir sukuriant judėjimą, kuris galėtų šias idėjas įgyvendinti.

Demokratinis judėjimas ir politinė respublika

Kaip gimsta toks demokratinis judėjimas? Jis neatsiranda iš niekur. Tam yra reikalinga buržuazija, kuri savo pačios gyvenimo forma galėtų sukurti prielaidas laisvės ir lygybės ideologijai gimti. Iki buržuazijos susiformavimo ir miestų atsiradimo, feodalizmo laikotarpiu, kurį politiškai įkūnija absoliuti monarchija, prielaidų vadinamajai liberalizmo ideologijai užsimegzti nebuvo. Visi valstiečių sukilimai būdavo tik pačios feodalistinės ideologijos ribose, kurias apibrėžė religinė ideologija ir šventiikų bei bažnyčios centrinė rolė ideologiniame valstybės aparate, kaip pasakytų Luisas Althuseris.

Šią rolę įkūnija skirtingi judėjimai skirtingais laikotarpiais. Prancūzijoje jį klasiškai įkūnijo Jakobinų progresyvus ir patriotinis judėjimas, kurio siekis buvo sunaikinti monarchiją ir sukurti prielaidas kerėtis ir skleistis žmogaus laisvei.

Bet kitose šalyse ir kitais laikotarpiais, kitomis istorinėmis aplinkybėmis prielaidas monarchizmo nuvertimui ir progresyviai istorinei revoliucijai sukuria kiti judėjimai. Rusijoje tai buvo komunistinis bolševikų judėjimas, vedinamas Karlo Markso idėjų ir įkvėptas jau minėtų Jakobinų. Nors juos įkvėpė Jakobinai, bet kadangi jie gimė kitokiame istoriniame kontekste, politinės respublikos forma ir ją kūrusio judėjimo forma irgi buvo radikaliai kitokia.

Ar įmanoma žengti žingsnį atgal nuo politinės respublikos?

Politinę respubliką geriausiai apibrėžia žodis demokratija. Jos forma, kaip matėme, gali skirtis ir priklauso nuo daug dalykų. Yra liaudies demokratija, kurią geriausiai istorijoje pažymi Sovietų Sąjunga ar Kinija, yra vadinamoji buržuazinė, liberali demokratija, kurią įkūnija Europos valstybės ir JAV.

Bet yra įmanoma žengti ir žingsnį atgal nuo politinės respublikos. Grįžtama yra ne prie monarchizmo, bet prie modernios jos formos – fašizmo. Tai yra tokia valstybės valdymo forma, kuri gali skirtis skirtingose epochose, bet jos esmę pažymį antidemokratinė ir kvasimonarchistinė ideologija, kuri neigia demokratijos ir laisvės idėjas, pabrėždama kitas joms priešingas vertybes.

Besidomintys politine teorija turėtų suprasti, kad ji neapsibrėžia empiricizmu ir jo ideologija. Politinės teorijos kaip ir filosofija siekia apibrėžti kažką abstraktesnio ir esmingesnio. Todėl komunizmas, liberalizmas ir fašizmas nėra ir negali būti apibrėžiami tik empiriniais panašumais, bet privalo būti suvokti daug abstrakčiau, nes kitaip mąstytojas negalės prieiti prie jų esmės, bet tiesiog judės paviršiuje.